Dabar tikrai nemažai kas jau garsiai įvardina šį sindromą ir kalba apie tai, kaip žmonės jaučiasi, kai abejoja savo sugebėjimais, kai vis atrodo, kad sėkmė aplankė netyčia, atsitiktinai, kad „aš to nenusipelniau” ir pan. Ir kas dar baisiau, – tai, kad vieną dieną visi tai pamatys! Mane “pagaus”, ir aš būsiu gėdingai arba atleistas iš darbo, arba neteksiu privilegijų, arba tiesiog nuo manęs nusisuks man svarbūs žmonės..

Anksčiau, dirbdama samdomą darbą, dažnai taip jausdavausi, bet nesupratau nei apie ką tai, nei susimąstydavau, kad labai daug žmonių, pasirodo, susiduria su šiuo sindromu.

Kodėl apie tai kalbu dabar?

Nes dirbdama su moterimis – dažnai matau panašias situacijas:
nepasitikime savo sugebėjimais, dažnai siekiame perfekcionizmo visose srityse, ir neapleidžia jausmas, kad galėjome padaryti geriau…

Nedrįstame prašyti ar priimti pagalbos, nes galvojame, kad reikia viską pačioms..
jaučiamės nevertos sėkmės, poilsio, didesnių galimybių, pinigų, dėmesio ir t.t.
Šiandien, kai jau tikrai nemažai informacijos apie Imposterio sindromą, atrodo, tarsi gauname „leidimą”, pateisinimą sau taip jaustis.

Bet gal būtų dar geriau, jeigu suprastume, kokios vidinės priežastys tai iššaukia, ir mokėtume su tuo tvarkytis?

Nes tai veikia mus visose srityse: veikloje, santykiuose, bendrai visą asmenybę.
Kad galėtume pajudėti iš šio taško, vienas iš svarbių faktorių – savo vertės suvokimas, apie ką ir dalinuosi pokalbyje su Agne Gilyte jos Magnetic Conversations projekte.

Ar esate susidūrusios su “imposterio” sindromu?