Kodėl aš save turiu “taisinėti” tam, kad tie santykiai būtų geri?!
O tai kur tada VYRAS?? Kodėl jis negali pasistengti, padėti ir suprasti?
Žinoma, kad ne tik gali, bet gal kartais taip ir padaro kaip mums norisi.
Bet gal ne visada, gal NEPAKANKAMAI, o dar būna dienų, kai ir šiaip bloga nuotaika, tuomet dar skubam su darbais ir reikalais ir nespėjame net pabendrauti, išskyrus reikalus…
Tuomet įsisukam į tokį chaoso ratą, kad po to patys stebimės, kaip nesuvaldomai viskas griūna ir, atrodo, tarsi kokia lavina mus neštų.
Mes esame linkę gyventi automatiškai, negalvojant, neišjaučiant, o tiesiog bėgant ir darant.
O kai prieiname ribą ir chaosas santykiuose išvargina, – nieko nebenorime, tik išeiti ir palikti, nes emociškai jaučiamės tokioje duobėje, kad viskas pradeda atrodyti tiesiog beviltiška.
Todėl niekada nesakau, kad keiskite santykius ar save DĖL vyro, ar dėl pačių santykių.
Bet jeigu tai padėtų ateityje išvengti nusivylimo, nesusipratimų ir ašarų?

Ar to vidinio NEPASITENKINIMO jausmo:

• kad man tik vienai rūpi santykiai,
• kad namuose gerai tik tada, kai aš prisitaikau (nors kas kartą vis labiau dėl to ant savęs pykstu).
• kad nepaisant visko, kiek stengiuos ir darau, – vis tiek kažkas ne taip.

Ar tuomet VERTA būtų suprasti, kodėl kyla tokios situacijos ir kaip jų išvengti ateityje, neprisitaikant prie kito? Gyvenant poroje, aktyvavus savo vertingumo poziciją, ne ją sumenkinant?

Santykiai su vyru, visų pirma, yra santykio su savimi pačia pasėkmė. Būtent apie tai daug dalinuosi su Jumis visom, kad kiekviena Jūsų turėtų galimybę irgi tai pritaikyti savo gyvenimui. Ir tikrai mes nieko neprivalom keisti dėl kito, bet – tik dėl SAVĘS.

Kad mūsų gyvenimas su pačia savimi ir santykyje su kitu žmogumi būtų lengvas, su pasimėgavimu.

Pasidalinkite, kas šiuo metu Jus labiausiai stabdo mėgautis savo gyvenimu?